Kas yra kolonoskopijos polipas?

Kolonoskopijos metu polipas reiškia nenormalų audinio augimą, kuris susidaro ant storosios žarnos vidinės gleivinės. Šie polipai paprastai aptinkami kolonoskopijos procedūros metu, kurios metu gydytojai gali tiesiogiai apžiūrėti storąją žarną. Nors daugelis polipų yra nekenksmingi, kai kurie gali išsivystyti į kolorektalinį vėžį, jei jie nėra aptinkami ir pašalinami. Kolonoskopija išlieka veiksmingiausiu metodu storosios žarnos polipams nustatyti ir gydyti, kol jie nesukelia rimtų sveikatos problemų.

Kas yra polipas kolonoskopijoje?

Polipai yra ląstelių sankaupos, augančios gaubtinėje arba tiesiojoje žarnoje. Jie gali skirtis dydžiu, forma ir biologiniu elgesiu. Kolonoskopija leidžia rasti polipus, kurių negalima aptikti vien tik simptomais, nes daugelis polipų metų metus lieka nematomi.

Kolonoskopijos metu į gaubtinę žarną įkišamas lankstus vamzdelis su kamera, kuris leidžia aiškiai matyti žarnyno gleivinę. Jei matomas polipas, gydytojai gali jį nedelsdami pašalinti atlikdami procedūrą, vadinamą polipektomija. Šis dvejopas kolonoskopijos vaidmuo – aptikimas ir pašalinimas – daro ją auksiniu standartu kolorektalinio vėžio prevencijoje.

Polipai yra reikšmingi kolonoskopijos radiniai, nes jie veikia kaip įspėjamieji ženklai. Nors ne visi polipai yra pavojingi, kai kurie jų tipai gali virsti piktybiniais navikais. Ankstyvas jų nustatymas užkerta kelią ligos progresavimui.

Kolonoskopijos metu randamų polipų tipai

Ne visi gaubtinės žarnos polipai yra vienodi. Juos galima suskirstyti į skirtingas kategorijas pagal jų išvaizdą ir riziką susirgti vėžiu:

• Adenomatiniai polipai (adenomos): tai yra labiausiai paplitęs ikivėžinių polipų tipas. Nors ne kiekviena adenoma išsivysto į vėžį, dauguma kolorektalinių vėžio atvejų prasideda kaip adenomos.

• Hiperplaziniai polipai: Paprastai jie yra maži ir mažai rizikingi. Jie dažnai randami apatinėje gaubtinės žarnos dalyje ir paprastai neprogresuoja į vėžį.

• Sėdimi dantyti polipai (SSP): jie atrodo panašiai į hiperplazinius polipus, tačiau laikomi didesnės rizikos. Negydomi jie gali išsivystyti į kolorektalinį vėžį.

• Uždegiminiai polipai: dažnai susiję su lėtinėmis žarnyno ligomis, tokiomis kaip Krono liga ar opinis kolitas. Jie patys gali būti ne vėžiniai, bet rodo nuolatinį uždegimą.

Teisingai klasifikuojant polipus, kolonoskopija padeda gydytojams nustatyti tinkamus stebėjimo intervalus ir prevencines strategijas.

Rizikos veiksniai, lemiantys polipų atsiradimą atliekant kolonoskopiją

Keletas rizikos veiksnių padidina polipų, kuriuos galima aptikti kolonoskopijos metu, atsiradimo tikimybę:

• Amžius: polipų tikimybė padidėja po 45 metų, todėl šiame amžiuje rekomenduojama atlikti kolonoskopijos patikrą.

• Šeimos istorija: artimi giminaičiai, sergantys kolorektaliniu vėžiu ar polipais, žymiai padidina riziką.

• Genetiniai sindromai: Tokios būklės kaip Lyncho sindromas arba šeiminė adenomatozinė polipozė (FAP) skatina polipus jaunesniame amžiuje.

• Gyvenimo būdo veiksniai: dietos, kuriose gausu raudonos arba perdirbtos mėsos, nutukimas, rūkymas ir gausus alkoholio vartojimas prisideda prie polipų susidarymo.

• Lėtinis uždegimas: Pacientams, sergantiems uždegimine žarnyno liga (UŽL), įskaitant Krono ligą ir opinį kolitą, yra didesnė ikivėžinių polipų išsivystymo tikimybė.

Suprasdami šią riziką, gydytojai gali rekomenduoti kolonoskopiją tinkamu laiku ir dažnumu.

Simptomai, dėl kurių kolonoskopija gali padėti nustatyti polipus

Dauguma polipų nesukelia jokių simptomų. Štai kodėl kolonoskopija tokia svarbi ankstyvai diagnostikai. Tačiau atsiradus simptomams, jie gali būti tokie:

• Kraujavimas iš tiesiosios žarnos: nedidelis kiekis kraujo gali būti matomas ant tualetinio popieriaus arba išmatose.

• Kraujas išmatose: kartais išmatos gali atrodyti tamsios arba deguto pavidalo dėl paslėpto kraujavimo.

• Žarnyno įpročių pokyčiai: Nuolatinis vidurių užkietėjimas, viduriavimas ar išmatų formos pokyčiai gali rodyti pagrindinius polipus.

• Pilvo diskomfortas: Jei polipai išauga dideli, gali atsirasti mėšlungis arba nepaaiškinamas skausmas.

• Geležies trūkumo anemija: Lėtas kraujo netekimas iš polipų gali sukelti nuovargį ir anemiją.

Kadangi šie simptomai gali sutapti su kitomis virškinimo problemomis, kolonoskopija yra galutinis būdas patvirtinti, ar yra polipų.

Polipo pašalinimas ir tolesnis stebėjimas kolonoskopijos metu

Vienas didžiausių kolonoskopijos privalumų yra galimybė pašalinti polipus tos pačios procedūros metu. Šis procesas vadinamas polipektomija. Per kolonoskopą įkišami maži instrumentai, kad būtų nupjautas arba nudegintas polipas, paprastai pacientui nejaučiant skausmo.

Po pašalinimo polipas siunčiamas į patologijos laboratoriją, kur specialistai nustato jo tipą ir ar jame yra ikivėžinių, ar vėžinių ląstelių. Rezultatai lemia tolesnį gydymą.

• Jei polipų nerasta, kolonoskopiją reikia kartoti kas 10 metų.

• Rasti mažos rizikos polipai: stebėjimas po 5 metų.

• Rasti didelės rizikos polipai: pakartokite po 1–3 metų.

• Lėtinės ligos arba genetinė rizika: kolonoskopija gali būti rekomenduojama kas 1–2 metus.

Šis individualizuotas grafikas užtikrina, kad nauji ar pasikartojantys polipai būtų aptikti anksti, o tai labai sumažina vėžio riziką.

Kodėl kolonoskopija yra būtina polipų prevencijai ir priežiūrai

Kolonoskopija yra daugiau nei diagnostinis įrankis. Tai veiksmingiausia kolorektalinio vėžio prevencijos strategija:

• Ankstyva diagnostika: kolonoskopija leidžia aptikti polipus dar prieš jiems pasireiškiant simptomams.

• Neatidėliotinas gydymas: polipus galima pašalinti tos pačios procedūros metu, taip išvengiant komplikacijų ateityje.

• Vėžio prevencija: adenomatozinių polipų pašalinimas žymiai sumažina kolorektalinio vėžio riziką.

• Poveikis visuomenės sveikatai: Įprastos kolonoskopijos programos daugelyje šalių sumažino kolorektalinio vėžio atvejų skaičių.
  
  

Pacientams kolonoskopija suteikia ramybės ir sveikatos kontrolės. Sveikatos priežiūros sistemoms tai yra patikrintas metodas, gelbėjantis gyvybes ir mažinantis gydymo išlaidas, užkertant kelią išplitusiam vėžiui.

Kolonoskopijos metu aptiktas polipas yra storosios žarnos vidinio gleivinės auglys, dažnai aptinkamas dar prieš atsirandant simptomams. Nors daugelis polipų yra gerybiniai, kai kurie gali progresuoti į kolorektalinį vėžį. Kolonoskopija išlieka geriausiu šių polipų aptikimo ir pašalinimo metodu, nes tai yra veiksminga vėžio prevencijos forma. Suprasdami polipų tipus, atpažindami rizikos veiksnius ir laikydamiesi tinkamų patikros grafikų, asmenys gali apsisaugoti nuo vienos iš lengviausiai išvengiamų vėžio formų.

DUK

1. Kas tiksliai yra polipas, aptinkamas kolonoskopijos metu?

   Polipas yra nenormalus auglys storosios žarnos vidinėje gleivinėje. Dauguma jų yra gerybiniai, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, adenomatoziniai arba sėdintys dantyti polipai, gali išsivystyti į kolorektalinį vėžį, jei jie nepašalinami.

2. Kodėl kolonoskopija yra geriausias polipų aptikimo metodas?

   Kolonoskopija leidžia tiesiogiai vizualizuoti visą gaubtinę žarną ir leidžia gydytojams aptikti mažus polipus, kurių kiti tyrimai gali nepastebėti. Ji taip pat leidžia nedelsiant pašalinti (polipektomija) tos pačios procedūros metu.

3. Kokie polipai dažniausiai aptinkami kolonoskopijos metu?

   Pagrindiniai tipai yra adenomatoziniai polipai, hiperplaziniai polipai, sėdintys dantyti polipai ir uždegiminiai polipai. Adenomatiniai ir sėdintys dantyti polipai kelia didesnę vėžio riziką.

4. Kaip polipai pašalinami kolonoskopijos metu?

   Gydytojai atlieka polipektomiją, naudodami instrumentus, įkišamus per kolonoskopą, kad išpjautų arba sudegintų polipą. Procedūra paprastai yra neskausminga ir atliekama taikant sedaciją.

5. Kokių tolesnių veiksmų reikia imtis po to, kai kolonoskopijos metu aptinkami polipai?

   Stebėjimas priklauso nuo polipo tipo ir skaičiaus. Jei polipų nėra, tikrinimas atliekamas kas 10 metų; mažos rizikos polipams tirti reikia 5 metų; didelės rizikos atvejams gali prireikti 1–3 metų. Pacientams, turintiems genetinę riziką, gali reikėti tikrintis kas 1–2 metus.